Doc. dr. Violeta Rimkevičienė
Dramos terapija (DT) yra viena iš keturių pasaulyje pripažintų meno terapijos (muzikos, dailės, dramos, šokio-judesio) rūšių.
Sveikatos profesijų tarybos menų terapeutų kvalifikacijos standartų dokumente (2003) dramos terapija apibūdinama taip: „unikali psichoterapijos forma, kurioje kūrybiškumas, žaidimas, judesys, balsas, pasakojimas, dramatizavimas ir atlikimo menas užima pagrindinę vietą terapiniame santykyje“.
Dramos terapija kaip aktyvi ir patirtinė praktika, kurios metu dalyviams sudaromos sąlygos pasakoti savo istorijas, kelti tikslus ir spręsti problemas, stiprinti tarpusavio santykių įgūdžius, reikšti jausmus ar pasiekti katarsį. Dramos terapijos dalyviai pasakojimų, projektinių žaidimų, tikslingos improvizacijos ir pasirodymo metu kviečiami repetuoti norimą elgesį, praktikuoti buvimą santykiuose, plėsti ir rasti lankstumą tarp gyvenimo vaidmenų ir veikti pokyčių, kuriuose jie nori / norėtų būti, link.
Daugeliui žmonių žodis drama asocijuojasi su teatru. Čia galime įžiūrėti prasminius skirtumus, nes drama - tai asmeninė patirtis (žodis drama yra kilęs iš graikiško drao: „aš darau“ arba „kovoju“), o teatras – tai patirties perdavimas kitiems (žodis teatras yra kilęs iš graikų „theatron“ t. y. „vieta pamatyti/rodyti“).
Dramos terapijos ištakos - religija, šamanizmas, teatras, švietimas, socialinė - kultūrinė aplinka. Dramos terapijos šaknys siejasi su Graikijos teatru, Aristotelio „Poetika“. Aristotelis akcentavo, kad tragedijos funkcija yra sukelti katarsį - gilių jausmų (ypač gailesčio ir baimės) paleidimą, kad išvalytų žiūrovų jausmus ir sielas. Užjausdami spektaklio personažus, spektaklį stebintys asmenys dalijasi ta teatrine patirtimi su kitais žiūrovais, skatina koreguoti visos visuomenės požiūrį. Anot Aristotelio, dramos tikslas nėra švietimas ar pramogos, dramos tikslas - padėti išlaisvinti kenksmingas emocijas, kurios bendruomenę nukreiptų į harmoniją ir gydymąsi (Boal, 1985).
Dramos terapijos ištakos vystėsi iš psichologijos krypčių, dramos ir teatro, psichodramos.
XX amžiaus pradžioje C. Jung, M. Klein, A. Freud, E. Erikson ir J. Moreno plėtojo savo idėjas, kurdami aktyvios vaizduotės, žaidimų terapijos ir psichodramos metodus, iš kurių atsiranda daug dramos terapijos ištakų.
Psichiatro J. Moreno ilgametis susidomėjimas teatru, „spontaniškumo teatro“ sukūrimas apie 1920-ųjų pradžią, atvedė jį į psichodramos kaip terapijos sukūrimą. 1925 m. J. Moreno emigravo į JAV, kur jis sukėlė revoliuciją su savo psichoterapijos praktika, paveikė šokio, muzikos terapijos pradininkus, o 1942 m. Niujorke Moreno įkūrė Amerikos grupinės psichoterapijos ir psichodramos draugiją (ASGPP). Šimtai terapeutų dalyvavo jo seminaruose, sėmėsi idėjų iš psichodramoje naudojamų metodų.
Dramos terapija kaip viena iš meno terapijų rūšių (dailės, muzikos, šokio - judesio) savarankiškai pradėjo funkcionuoti vėliausia t. y. XX amžiaus antroje pusėje.
Svarbu pastebėti, kad dramos terapijos vystymasis, nepriklausomai nuo šalies ar kontinento, vienu metu lygiagrečiai vyko Didžiojoje Britanijoje, Europoje ir JAV.
Didžiojoje Britanijoje Peter Slade (1954), Marian (Billy) Lindkvist (1964), Sue Jennings(1973) ir kt. puoselėjo dramos edukacijos ir dramos terapijos tradicijas. P. Slad parašo veikalą „Vaikų dramą“ (1954), o 1959 metais išleidžia knygą „Dramaterapija kaip pagalba siekiant tapti asmeniu“. 1960 metais S. Jennings pradeda kurti „gydomąją dramą“, o 1973 m. parašo vieną pirmųjų knygų apie dramos terapiją, pavadintą „Gydomoji drama“. 1964 metais M. Lindkvist Londone įkūria Sezamo institutą , ji integravo psichiatrijos principus ir meną (šokį - judesį ir dramą). Vėliau S. Jenningssukuria dramos terapijos mokymo programas visoje Europoje, parašė daugybę knygų ir straipsnių.
1977 m. įkuriama Didžiosios Britanijos dramos terapijos asociacija.
1979 m. JAV įkuriama Nacionalinė dramos terapijos asociacija (NADT). Daugelis Nacionalinės dramos terapijos asociacijos įkūrėjų pradėjo savo veiklą kaip kūrybingi dramos mokytojai. Dramos terapeutai, tokie kaip Eleanor Irwin, Rosilyn Wilder, Naida Weisberg, Rose Pavlow, Jan Goodrich ir Patricia Sternberg, dirbdami su mažais vaikais atranda terapinę proceso dramos naudą ir intensyviai išplečia ją kitose amžiaus grupėse. 1968 m. Richard Courtney parašo „Žaidimą, dramą ir mintį“. Šis darbas oficialiai įtvirtino psichologijos ir dramos ryšį. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Elenor Irwin paskelbia pirmuosius straipsnius apie dramos terapiją (Johnson & Emunah, 2009). Emigravusi iš Europos į JAV Gertrud Shattner panaudoja savo didelę teatro patirtį dramos terapijoje. Jos veikla buvo orientuota į improvizacinius, teatro žaidimus, judesių pratimus, vaidmenų žaidimus ir kt. Taigi aktyviai prie asociacijos kūrimo veiklos savo darbais prisideda Eleanor Irwin, Gertrud Schattner, Richard Courtney ir kt. Šios srities lyderiai JAV - Robertas Landy (1982) ir Renee Emunah (1983) - sukuria dvi magistrantūros programas.
1981 m. Nyderlanduose įkuriamas dramos terapijos skyrius, Kūrybinės ekspresyviosios terapijos draugija.
Šiuo metu dramos terapija vystosi kaip meno terapijos (muzikos, dailės, šokio-judesio terapijos) šaka. Dramos terapija - gali būti trumpalaikė ir ilgalaikė, grupinė ir individuali, porų ir šeimos, skirta vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Klientų grupėse gali būti asmenys, pasveikę nuo priklausomybės, disfunkcinės šeimos, sutrikusios raidos žmonės, skriaudžiami, maitintojo netekę asmenys, kaliniai, benamiai, AIDS sergantys žmonės, vyresnio amžiaus žmonės, rizikos grupės jaunimas ir plačioji visuomenė.
Dramos terapeutai dirba psichikos sveikatos klinikose, ligoninių padaliniuose, ligoninių psichinės sveikatos skyriuose, piktnaudžiavusių narkotikais gydymo centruose, suaugusiųjų dienos gydymo įstaigose, pataisos namuose, bendruomenės centruose, koledžų konsultavimo centruose, globos namuose, slaugos namuose, mokyklose, medicinos mokyklose, mokymo organizacijose, versluose, korporacijose, teatruose, popamokinėse programose, neįgaliųjų programose, pabėgėlių ir imigrantų programose, privačiose praktikose. Dramos terapija svarbi asmenims, turintiems įvairių psichinės sveikatos sutrikimų, tokių kaip nerimas, depresija, psichozė, ribinis asmenybės sutrikimas, bipolinis sutrikimas ir kt.
Per pastaruosius du dešimtmečius atliekama vis daugiau menų poveikio sveikatai ir gerovei tyrimų.Mokslinių studijų, tiriančių dramos terapijos efektyvumą, rezultatai iliustruoja augančias šios disciplinos pritaikymo galimybes. Remiantis sisteminėmis apžvalgomis ir metaanalizių tyrimais, dramos terapija – yra veiksminga: nerimo, emocijų, depresijos sutrikimų gydyme, šizofrenijos gydyme, teikiant pagalbą asmenims, patyrusiems traumas, išgyvenantiems potrauminio streso sindromą, mažinant stresą, mažinant autizmo spektro sutrikimo simptomus, elgesio sutrikimų gydyme, gerinant vėžiu sergančių suaugusiųjų, vaikų ir jų tėvų emocinę savijautą, dirbant su psichosomatiniais sutrikimais, mažinant skausmą, nerimą, stresą prieš operacijas ir medicininių intervencijų metu.
Dramos terapeutas sesijų metu gali naudoti istorijas, dramą, judesį, vaidmenų žaidimą, muziką ir žaidimą kartu arba atskirai, kad padėtų pasiekti individo ir / arba grupės tikslus, poreikius. Šie kūrybingi darbo būdai gali padėti žmonėms dalytis savo mintimis ir emocijomis bei dirbti su tuo, ką jie patiria, siekiant pagerinti psichinę gerovę. Nesvarbu ar dirba su praeities, dabarties ar ateities problemomis vaizduotėje ar tikrovėje, dramos terapija suteikia galimybę atkurti save, iš naujo atrasti savo kūrybiškumą, gebėjimą žaisti ir pajusti savo galią, pakeisti savo buvimą ir veikimą.
Dramos terapijoje nėra aktualūs aktoriniai specialūs įgūdžiai, kuriuos žmonės geba ar negeba, gali ar negali naudoti. Nebūtina turėti teatro ar vaidybos patirties, kad galėtume gauti naudos iš dramos terapijos. Realiame gyvenime visi veikiame ir esame aktyvūs kiekvieną dieną. Dramos terapijos užsiėmimuose kiekvienas asmuo gali veikti, būti aktyvus ar pasyvus, dalyvauti grupės sesijose jam tinkančiu lygiu. Dramos terapijoje nėra ir negali būti tinkamo ar netinkamo atlikimo standarto, nėra kritiko (nebent kiekvienas asmuo į grupę atsineštų savąjį). Terapeutas dramos terapijos grupėje kiekvienam asmeniui padeda rasti jam tinkantį saugų veiklos būdą: tai gali būti kiekvienam dalyviui individuali, tik su konkrečiu asmeniu susijusi veikla, tokia kaip muzika, piešimas, daiktų naudojimas kitiems daiktams ar kitoms erdvėms kurti, judesiams ar vaizdams pavaizduoti. Dramos terapijoje kiekvienas grupės dalyvis turi teisę pasirinkti metodus ir teisę pasakyti „ne“ bet kokiai technikai arba sustoti veikti, nors veikimo būdą jau pasirinko. Dramos terapijoje naudojami metodai padeda išreikšti tai, ko konkrečiam asmeniui reikia, kas padeda rasti jėgų susidoroti ir keistis. Kiekvienas asmuo savo “gyvenimo teatre” gali jaustis pasimetęs, įstrigęs, būti praradęs kryptį, pasiklydęs vaidmenyse, jaustis sustingęs, negalintis pajudėti ar keistis: taigi kiekvienam grupės dalyviui gali prireikti raginimo, repeticijos kitai scenai arba grįžimo į ankstesnę sceną ir pan. Tačiau veiksmasvisada gali įgalinti mus judėti ir keistis. Taigi judesys, veiksmas, metafora, įvairūs žaidimai (imitaciniai, vaidmeniniai), grupinis įsitraukimas, ritualai, išgyvenamas katarsis, grupėje išlaikomas atstumas, savęs paties tyrinėjimai ir refleksijos padeda orientuotis į asmeninę kaitą.
………………………………………………………………………………………………………………………………………………
Šiuo metu daugelyje šalių kuriamos arba jau veikia bakalauro ir magistro dramos terapijos programos. Septyniose šalyse dėstomos bakalauro programos (Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Nyderlanduose),o šešiose – magistro (Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, Didžiojoje Britanijoje,Latvijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose). Pvz.: Dramos terapijos magistrantūros programa dėstoma keturiuose universitetuose JAV, taip pat yra galimybė tęsti doktorantūros studijas. Jungtinėje Karalystėje dramos terapijos magistro programa dėstoma keturiuose universitetuose, viename iš jų - ir doktorantūra.( Research Agenda Drama Therapy, 2018)
Dramos terapijos asociacijos veikia JAV (NADTA Šiaurės Amerikos dramos terapijos asociacija), Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Azijoje (ANZACATA Australijos, Naujosios Zelandijos ir Azijos meno terapijos asociacija) Vokietijoje, Graikijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Latvijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Čekijos Respublikoje, Nyderlanduose(Europos dramos terapijos federacija, 2019).
.............
Nuo 2015 m. pradėta vykdyti jungtinė Vilniaus universiteto medicinos fakulteto ir LMTA Muzikos terapijos magistro programa, kuri nuo 2019 m. išplėsta į Menų terapijos magistro programą su trimis specializacijomis: muzikos terapijos, šokio-judesio terapijos, dramos terapijos. 2021 metais pirmosios šešios dramos terapijos specializacijos magistrantės gavo magistro diplomus.
2020 08 25 įkurta Dramos terapijos asociacija Lietuvoje. Šiuo metu Dramos terapijos asociacija turi 10 narių. Asociacijos prezidentė - Audrone Masiukienė.
2022 02 22 buvo patvirtintas LR SAM Ministro įsakymas Nr.V-373, kuriame įteisinta dramos terapeuto profesinė kvalifikacija.