APIE KELIONĘ Į UKRAINĄ IR DRAMOS TERAPIJĄ
Vis pradedu rašyti ir vis ištrinu. Labai sudėtingas man feisbuko posto žanras, po šimts velnių! Ypač kai rašau apie tai, kas svarbu. Bet labai noriu jums papasakoti apie mūsų kelionę į Ukrainą, apie verkiantį kareivį, apie neapykantą rusams medituojantį vienuolį, apie okupantų vaikus sūpuojančias moteris ir viską pramušančią dramos terapiją.
Monika- laivavedė - kapitonė, medžiotoja, kaituotoja, motociklininkė, ginklų žinovė, taiklioji šaudytoja, verslininkė ir filantropė. Nuo karo pradžios ji pradėjo gaminti taktinę ekipuotę ir pas save namuose apgyvendino keliolika karo pabėgėlių. Nuo karo pradžios Monikos žvilgsnis tapo pastebimai liūdnesnis. Kažkelintą kartą grįžusi iš Ukrainos ji ateina pas mane į svečius ir kaip niekad entuziastingai pradeda pasakoti: „Susipažinau su tokiu kietu Ukrainos karo kapelionu - tėvu Serhijum. Jis nuolat būna pirmose fronto linijose ir dar spėja visais visais rūpintis… Ne tik kariais ir jų šeimomis, bet ir gyvūnais, našlaičiais, nukentėjusiomis moterimis… Yra tokia prieglauda, kurią pastatė „Stiprūs kartu” už lietuvių suaukotus pinigus. Ten gyvena žiaurią rusų prievartą patyrusios moterys su mažais vaikais. Namai nauji, su visais patogumais, bet kad jos gerai ten jaustųsi, trūksta tavo terapijos. Kada gali išvaryt?
Prunkšteliu ir tik po kelių akimirkų suprantu, kad klausimas rimtas.
Susitinkam Linos kieme. Lina - geradarė, „Žvelk giliau” savanorė, jogė, irgi motociklininkė, daugkartinė moto orientacinių varžybų laureatė, kažkokių ten laivelių klubo dalyvė ir ekstremalaus vairavimo meistrė. Ji sėda už savo džipo vairo. Stebiuosi, kaip per trumpą laiką ji pririnko tiek paramos. Visa mašina kimštute prikimšta, dėžės net remia jos galvą. Mane guodžia tai, kad vežam kariams reikalingą transportą ir visą tą paramą, nes pirmą kartą gyvenime abejoju dramos terapijos nauda.
Studijuodama galvojau, kad dramos terapija labiau toks paviršutiniškas smagaus užimtumo reikalas. Nors svajodavau kad jeigu turėčiau milijoną, finansuočiau tyrimą, kuris ištirtų, kiek po sesijos žmogaus smegenyse išsiskiria neuromediatorių. Nes nuolat po patyriminių paskaitų jausdavau neįprastą energijos ir džiaugsmo pliūpsnį. Vėliau, kai pradėjau praktikuoti, vis sulaukdavau gerų atsiliepimų ir sėkmės istorijų, kurias mano vidinis kritikas aiškiai rūšiuodavo į mandagumo žodžius ir atsitiktinumus. Tai tęsėsi iki tol, kol į mano el. paštą atėjo nuotrauka, kurioje vienos iš mano vestų grupių dalyviai kartu sėdi pirtelėj ir šypsosi savo rausvus žandukus papūtę. Po nuotrauka buvo žinutė: „Drama tapo realybe. Linkėjimai.” Drama tapo realybe!! Būtumėt jūs matę, kokie jie buvo, kai pateko pas mane į terapiją. Sceną pirtyje vaidinom antrą sesiją, kai jie vis dar vieni kitų nepažinojo ir atrodė, kad niekada ir nenorės pažinti.
Po paros kelionės pasiekiam Ukrainos sieną. Neįtikėtino galingumo Monikos žavesys yra ir palaima ir prakeiksmas, nes visi su mumis susitikę žmonės taip nudžiunga, kad nebenori išsiskirti. Taip atsitinka ir su vyrukais prie sienos, kurie nusprendžia, kad reiktų deklaruoti ne tik atvežtą transportą, bet ir auto dalis (kad tik Monika ilgiau pabūtų jų kabinetuke). Sumanioji Lina staigiai išsiaiškina, kokius papildomus veiksmus reiklia atlikti (surinkti kažkokius antspaudukus, dar kažką) ir viską atlieka už mus abi. Aš tuo tarpu nieko nesuprasdama plavinėju, biški pavaikštau paskui Liną, biški paskui Moniką, susitikus žvilgsniams su pasieniečiu patapšnoju visureigį ir pabandau jam Ukrainietiškai pasakyti, kad atvežėm kariams. Pasakau „atvežėm servetėlę”. Pasienietis parodo man liuksą, kaip keistam vaikui, Monika ir Lina irgi parodo liuksus, dokumentai sutvarkyti, galim važiuoti.
Naktis. Atvažiuojam atiduoti transportą, nes išgirstam, kad kažkas sužeistas ir negalės parvaryti auto iš mūsų miestelio. Įsižiūriu į karį. Jis bando šypsotis, bet veidas pavargęs ir liūdnas. „Kaip jūs ten?” paklausia Monika. Karys atsidūsta: „Labai blogai.” - ir jo akys sudrėksta. „Mes pralaimim. Miršta labai daug mano draugų. Ir šiandien vieną nušovė, jo kūnas liko pas priešus. Jie neatiduoda…” Staiga nebe prisimenu nei vieno Ukrainietiško žodžio. Apsikabinam. Sunku suvokti siaubą, kurį jiems tenka patirti. Ką aš čia su ta savo dramos terapijyte… Gumulas užspaudžia gerklę ir lieka ten ilgam.
Iš pradžių kartu pusryčiaujam ir susipažįstam su prieglaudos gyventojomis. Viena jų man pasako, kad nelabai mėgsta psichologus. „Jie ateina, paklauso ir išeina. Nebenoriu pasakoti.” Pažadu jai, kad čia bus kitaip. Pusryčiuose sudalyvauja ir du policininkai, kurie paėmę vienos iš moterų parodymus pamato Moniką ir nebenori išeiti. Jie sėda su mumis prie stalo, mielai ragauja šakotį ir kažką juokauja apie mano plaukų kasą. Aš atsakau penkiais bile kokiais Ukrainietiškais žodžiais. Monika man pagrasina, kad jeigu dar šitaip nusišnekėsiu, ji nusiims šlepetę ir duos man per burną. Visi juokiasi. Moterys atsipalaiduoja. Pajuntu, kad pats laikas pradėti terapiją.
Pirma sesija praeina su neįtikėtinai daug juoko. Mūsų trijų komanda veikia idealiai. Monika verčia žodžius taip greitai ir tiksliai, sunku patikėti, kad tik du metus mokosi Ukrainiečių kalbos. Jos gera nuotaika ir energija užkrečia mus visus. Lina spinduliuoja gerumą ir meilę. Ji žiauriai rūpestinga. Matau, kaip visi tai jaučia ir renkasi ją, kad pripildytų jų saugumo burbulus. Abi - Lina ir Monika lygiavertiškai su visais atlieka mano duodamas užduotis. Nors nerepetavom, joms kažkaip natūraliai pavyksta viską daryti tiksliai taip, kaip geriausiai terapiškai veikia grupę. „Šitaip nesijuokiau nuo karo pradžios” - vienos iš dalyvių komentaras numalšina visas mano dvejones dėl šios mūsų viešnagės prasmės. Kurį laiką pastebėję procesą, prie terapijos prisijungia ir prieglaudos darbuotojai. „Mums irgi reikia tokios terapijos”.
Per pertrauką važiuojam į aukščiausią miestelio kalną, kur įsikūręs vienuolynas. Kelias įspūdingas - per tarpeklius, upes, uolas ir pelkes pasiekiam vienuolyną. Ten susipažįstam su vienuoliu. Jis priima mus į savo namą ir pavaišina arbata. Visi žmonės čia neapsakomai svetingi, malonūs, atviraširdžiai. Kai tik ateina mintis apie juos ištikusias kančias, negaliu sulaikyti ašarų. Pasakau, kad čia nuo šalčio man taip. Vienuolis išgirdęs apie mūsų terapijos pobūdį pasiprašo į grupę. Suabejoju. Gal moterims prie jo bus sunku atsipalaiduoti. Tačiau prie manęs pasilenkia viena iš mielųjų globėjų ir sušnibžda: „Visos gyventojos labai tikinčios, šio vienuolio viešnagė būtų joms didžiulis įvykis.”
Prieš prasidedant antram terapijos ciklui, vienuolis visas palaimina, pašneka maldų. Dabar, kai prie terapijos prisijungė darbuotojai, vienuolis ir visų vaikai, perdėlioju strategiją. Jėga, kad dramos terapija yra tokia lanksti ir visokiausioms grupėms pritaikoma. Jaučiu moterų įtampą. Pažiūriu į Monikos šlepetę ir greitakalbe papasakoju kokčią, prie kunigų nepasakojamą istoriją, kurią užbaigiu keiksmažodžiu. Kelioms sekundėms įsivyrauja tyla ir tada visi prapliumpa juoktis. Ir vienuolis. Įtampos, kaip nebuvę.
Per keletą dienų patiriam nuostabių laimės akimirkų. Išsipildo visų vaikystės svajonės, baigiasi karas, visi sveiki ir laimingi grįžta namo. Nuskrendam į Disneilendą, visi kartu dainuojam ir šokam (Lina rankomis laikydama vienos iš moterų kūdikėlį, pavaro tokį kojų performancą, kad Marina Abramovič rūko kampe). Visi stebėtinai kūrybingi, artistiški, energingi. Vienuoliui ant galvos užkrenta jo mantija, kai jis vaidina kritimą nuo dviračio. Moterys jį meiliai guodžia, vaidindamos jo geruosius tėvus. Kelioms minutėms net aš pamirštu, kad čia vyksta terapija.
Moterys iš karto apsirengia ir mielai dėvi Linos atvežtus drabužius. Džiaugiasi daiktais ir skanėstais. Tačiau dalyviai pabrėžia, kad geriausias dalykas, kurį atvežėm buvo ta „ keista terapija”. Vienas dalyvis telefone ima rodyti mums, kad tomis dienomis, kol vyko terapija, jo širdies ritmas susitvarkė. Kita dalinasi, kad pasikeitė jos elgesys su vaikais, po terapijos užėjo didžiulis noras juos dažniau niurkyti, myluoti ir girti. Vėliau darbuotojas atsiunčia Monikai žinutę, kad viena prieglaudoje gyvenanti moteris po terapijos kardinaliai pasikeitė. Visi negali atsistebėti. Bet nors dramos terapija tikrai puikus įrankis, visus šiuos stebuklus padarė ne ji. Stebuklus padarė ryšys. Imu suvokti, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra ryšys. Viskas, kaip jaučiamės ir kokie esame kilo iš ryšio. Žiaurumas kyla iš ryšio nebuvimo. Ir tik per ryšį galima išgydyti to žiaurumo žaizdas. Vienuolis atsisveikindamas pasakė, kad iki šiol turėjo ryšį tik su Dievu, o dabar pirmą kartą pajautė, koks taip pat galingas yra ryšys su žmonėmis…
Viskas. Planavau trumpą postuką sukalti, o prirašiau jau jokiems save gerbiantiems skrolintojams neįveikiamą žodžių kiekį. Ir nepasakiau svarbiausio dalyko.
Nors viskas taip puikiai pavyko, gerklėj stojęs gumulas kiekvieną dieną vis stipriau ir stipriau spaudžia. Kai valgau restorane Marmurinio ešerio ceviche, galvoju apie moteris, kurios pogrindyje suka balandėlius ir maitina jais apkasuose alkstančius karius. Kai matau „linksmas” vyrų kojines, prisimenu močiutes, kurios be sustojimo mezga visokias spalvotas kojines ir dovanoja jas kareiviams „lai sušildys ir truputi pralinksmins”. Užvakar buvau koncerte. Įpusėjus atlikėjai pradėjo kūrinį apie tai, kad mums visada kažkas padės ir jeigu tuo netikėsi, tai kas tada bus… Jiems dainuojant dingo elektra. Ir visi žmonės užžiebė savo telefonų švieseles. Daina tęsėsi, bet man ausyse skambėjo moterų pasakojimai apie jų išgelbėjimo akimirkas. Prisiminiau veidus visų tų ukrainiečių, kurie išgirdę, kad mes lietuvės nušvisdavo dėkingumu.
Komentare įdėsiu nuorodą, kur galima paremti tas mūsų aplankytas prieglaudas. Tegu drama tampa realybe!
Marija Judzentavičiūtė